kibinėti

kibinė́ti, -ė́ja, -ė́jo J, NdŽ, kybinė́ti NdŽ iter. 1 kibinti: 1. Mane kibinėjate, tai aš teisybę rėžiu V.Kudir. ^ Nemėgia bėda vienų viena vaikščioti, vienų viena žmones kibinėti rš. | refl.: Nereikia su sau nelygiu kybinė́tis, kad nenori į žandą gauti Brs. 2. Jis mėgsta panas kibinėti Rs. Tie vyrai prisiartino prie jųjų (merginų) ir pradėjo jas kibinėti LMD(Prn). Vakar buvai mergelė, šiandien moteriškė, vakar visi kibinėjo, o šiandien nė biškio LMD. | refl.: Ne man lygus esi ir nesikibinėk, ne sykį sakiau! Žem. \ kibinėti; pasikibinėti